Laikas negailestingai nusineša metus, bet palieka žmogaus paliktus darbus, gražius prisiminimus. Nors mažai  „Žemynos“ progimnazijoje  dirba mokytojų, kuriems vadovavo pirmasis direktorius, tačiau šios įspūdingos, įvairiapusės, darbščios asmenybės negalima pamiršti. Jo biografiją galima paskaityti enciklopedijoje ir vikipedijoje, todėl ir vadovausimės prisiminimais.

Pirmiausia Direktorių prisimename kaip mokyklos Įkūrėją. Mokykla buvo ne tik darbo vieta, bet antrieji namai, gyvenimo būdas. Grįždavo namo tik valgyti ir miegoti. Gavęs raktus iš statybininkų 1982 m., rūpinosi įkūrimu, grožiu, tuometinėmis moderniomis technologijomis. Organizavo mokyklos aplinkos puoselėjimu – iš įvairių Lietuvos medelynų vežė medelius, mokiniai ir jų tėveliai liejo plyteles kiemui( tomis pačiomis vaikštome ir šiandien, tuomet pasodinti medžiai šlama), suko suolus, kabino lentas. Tokiai didelei mokyklai meistrų nebūtų užtekę, todėl pakruojiečiai suprato, kad reikia prisidėti. Niekas tada neskaičiavo laiko ar įdėto triūso. Įkvėpėjas buvo Direktorius, kuris visada buvo šalia – patarė, pamokė, pagyrė. Lėšų prašydavo iš rėmėjų. Jam nebuvo durų, kurios neatsidarytų, kas neparemtų besikuriančios mokyklos. „Kiekvieną dieną nueik vieną žingsnį, po metų pamatysi, kokį didelį kelią nuėjai, kiek padarei,“- tokiu devizu dėstė požiūrį į darbą. Todėl nemėgo tinginių, apsileidėlių.

Antras svarbus momentas – Direktorius puoselėjo grožį. Pats turėjo nuostabų skonį – kabinetus rengė meniškais  portretais, kabino išdrožinėtus medinius stendus. Ką bepirko, ką berengė – šviestuvą ar sieną dažė – viskas turėjo būti skoninga. Buvo įrengti lingafoniniai kalbų, fizikos, geografijos kabinetai moderniai ir estetiškai. Tuomet lankėsi svečiai iš įvairių respublikos mokyklų, mokėsi, kaip standartinio projekto statinį parengti gražų, patrauklų.

Direktorius mokytojams buvo kaip Tėvas. Dauguma mokytojų buvo jauni, ką tik baigę aukštąsias mokyklas, todėl visada paklausdavo, kaip sekasi šeimoje, kokios gyvenimo sąlygos. Ne vienam mokytojui kreipdamasis į rajono valdžią išrūpino butą, pagerino gyvenimo sąlygas. Apsilankęs pamokoje, vertindamas mokytojo darbą atsižvelgė į klasės valdymą,  tvarką ir drausmę. Mokėjo pabarti mokinius – tėviškai, kartais griežtai, bet pykčio nenešiojo, viską greit pamiršdavo. Jo kreipinį „vaikeliuk“ prisimena ir mokiniai, ir mokytojai. Visuose renginiuose dalyvavo, skatino užimti pirmąsias vietas sporto varžybose ar „Dainų dainelės“ konkurse. Niekas nuo Direktoriaus akies neliko nepastebėtas.

Direktorius Jonas Klikūnas ilsisi Širvintų žemėje, bet Jo darbus prisimins Linkuvos ir Pakruojo žmonės, pasakos savo vaikams apie Mokytoją, kilniai atlikusį savo Pareigą – kurti, auklėti, gražiai gyventi.