Dvylika „Žemynos“ mokinių dalyvavo dienos stovykloje „Gyvenk sveiku gyvenimo ritmu“. Stovyklos metu mokiniai susipažino su unikaliu Kamanų rezervato kraštovaizdžiu, masažavo pėdas eidami Biržuose esančiu basų kojų taku, apžvalgos bokšte iš 30 km aukščio pamatė 30 vandeniu užsipildžiusių smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais. Šios smegduobės yra vienos didžiausių Biržų regioninio parko vertybių, joms parodyti ir buvo pastatytas apžvalgos bokštas. Naisiuose mokiniai susipažino su žemaitukų treniravimo ypatumais, galėjo patys pakartoti žirgo atliktus pratimus ir įsitikinti, ar lengva būti žirgu, vyko įdomios orientacinės varžybos. Naktį mokykloje mokiniai praleido žaisdami sportinius žaidimus, gamino mišraines iš vaisių ir daržovių. Oras išvykoms buvo geras, mokinių nuotaikos puikios... Stovyklos organizatorės Aida Čepulienė ir Gitana Balašauskienė

„Keliauju ir atrandu... II“ – dieninė 4–5 klasių mokinių vasaros poilsio stovykla, kuri vyko birželio 27–liepos 1 dienomis. Pirmąją dieną susirinkę į mokyklą susikūrėme stovyklos taisykles, nusipiešėme plakatus, žaidėme įvairius žaidimus, klausėme bendruomenės pareigūnės Nidos Mažeikaitės teorinės-praktikinės paskaitos „Saugus elgesys kelyje“ bei visuomenės sveikatos specialistės Kristinos Usonienės teorinės-praktinės paskaitos „Pirmoji pagalba“. Antrąją stovyklos dieną keliavome į indėnišką stovyklavietę „Laukiniai vakarai“, įsikūrusią Lietuvos viduryje, tarp Raseinių ir Kelmės, vaizdingame Dubysos upės pakrantės vingio slėnyje, apsuptame miškų ir aukštų kalvų. Ten mokiniai patys lupo bulves, iš kurių lauko krosnyje buvo kepamas kūgelis, maudėsi, žaidė įvairius indėniškus žaidimus, suposi ant sūpynių. Trečiąją dieną vykome į Panevėžį į kino centrą „Garsas“. Ten dalyvavome edukacinėje programoje „Išmanioji kūryba“, kurios metu mokiniai sužinojo pagrindinius kino kūrimo principus, susipažino su filmavimo ir montavimo technologiniais principais bei nufilmavo trumpametražius filmukus. Po to žiūrėjome filmą „Roka keičia pasaulį“, kuris labai sujaudino ne vieną iš mūsų. Ketvirtąją dieną visi keliavome į Pakruojo miesto parką, ten mokėmės žaisti diskgolfą. Apie žaidimo istoriją ir taisykles mums papasakojo Pakruojo sporto centro direktorė Aušra Dvelienė, dėkojame jai už tai. Po to keliavome į mokyklą ir visi draugiškai pasiruošę vaišių stalą papietavome. Penktąją dieną mokykloje žaidėme žaidimus, valgėme picas, aptarėme visos stovyklos veiklas ir palinkėjome vieni kitiems gražios, šiltos ir turiningos vasaros. Stovykla buvo finansuojama iš projekto ,,Saugi aplinka mokiniams ir mokytojams – kokybiško ugdymo pagrindas“ (Safe school). Beje, stovyklos vadovėms socialinei pedagogei Kristinai Averjanovai ir socialinei pedagogei Ingai Misiūnienei stovyklos metu talkino dvi jaunosios vadoviukės: Greta Dumbrytė (7a) ir Goda Pociūtė (7a). Ačiū joms! Socialinė pedagogė Kristina #safeschool @LatviaLithuaniaProgramme

Stovykla „Keliauju ir atrandu... I“ vyko birželio 17, 20–23 dienomis Pakruojo „Žemynos“ progimnazijoje, dalyvavo 16 stovyklautojų iš 1–2 klasių. Stovyklos vadovėms socialinei pedagogei Kristinai Averjanovai ir socialinei pedagogei Ingai Misiūnienei stovyklos metu talkino trys jaunosios vadoviukės: Viltė Morkūnaitė (6a), Gerda Šlevaitė (6a), Ema Žalpytė (6a). Pirmą dieną piešėme stovyklos „Keliauju ir atrandu...“ simbolį, kūrėme šūkį, bendruomenės pareigūnė Nida vedė praktinę-teorinę paskaitą „Saugus elgesys kelyje“, visuomenės sveikatos specialistė Kristina skaitė paskaitą apie pirmąją pagalbą. Antrą dieną su dviračiais vykome į Petrašiūnų stovyklavietę, ten kepėme ir valgėme dešreles, zefyriukus, žaidėme tinklinį, žaidimą „Karštą bulvę“. Trečią stovyklos dieną vykome į Anykščių labirintų parką. Stovyklautojai išbandė čiuožimą su pačiūžomis, mini golfą, perėjome veidrodžių labirintą, laipynes, važinėjomės traukinuku, supomės ant karuselių. Aplankėm ir tris apverstus namus. Ketvirtą dieną vykome į Šiaulių apskrities policijos muziejų, policijos pareigūnas Artūras papasakojo apie policijos veiklą, parodė senąsias priemones, anksčiau nešiotas uniformas, įvairių šalių pareigūnų kepures. Pramogų centre „Akropolis“ žiūrėjome filmą „Svajoklis Budis 2“. Penktą dieną žaidėme stalo žaidimus, valgėme picas ir atsisveikinome. Stovykla buvo finansuojama iš projekto ,,Saugi aplinka mokiniams ir mokytojams – kokybiško ugdymo pagrindas“ (Safe school). Vadovės labai džiaugiasi stovyklautojų aktyvumu, pagarbiu elgesiu, draugiškumu ir linki smagios bei saugios vasaros.   Socialinė pedagogė Inga #safeschool @LatviaLithuaniaProgramme

Birželio 17 dieną 7c klasės mokinai pėstute keliavo į Rozalimą. Pakeliui stabtelėję Paežerių poilsiavietėje, atgaivinti šalto ežero vandens ir užkandę patraukėme link Rozalimo pušyno pažintiniu taku. Oras džiugino, o miško pavėsis leido mėgautis kiekviena žygio akimirka. Pasiekę privačią sodybą Rozalimo miestelyje jaukiai įsikūrėme: pasistatėme palapines, prisipūtėme čiužinius, mokiniai patys gaminosi pietus kazane. Vieningai sutarėme, kad tokio skanaus troškinio jau seniai neragavome. Po darbų sekė linksmybės: žaidimai, muzika, juokas, gardi arbata, šiltas lietus, vaivorykštė, laužo šviesa ir šiluma, kepti zefyrai, uodų baidymo varžytuvės ir pokalbiai iki paryčių. Miegui beveik neliko laiko, nes rytas labai skubėjo. Po gardžių pusryčių, kuriuos visiems pagamino Gabija, susikrovėme daiktus, susitvarkėme stovyklavietę ir grįžome namo. Gamtos prieglobstyje lengvai susidorojome su visais iššūkiais, daug ko išmokome ir dar geriau vieni kitus pažinome.   Auklėtoja Rita Karklienė

„BOOM“ – dieninė 3–4 klasių mokinių vasaros poilsio stovykla, kuri vyko birželio 13–17 dienomis. Pirmą dieną susirinkę mokykloje susipažinome, pasidarėme vardines korteles, nusipiešėme stovyklos plakatą, žiūrėjome filmuką. Pasirašėme kaip svarbiausią dokumentą stovyklos taisykles. Jas visi sulig vienu stengėmės laikytis visas penkias dienas. Kitą stovyklos dieną išvykome į Žagarę. Ten „Lėlių namuose“ susitikome su tautodailininke Aušra Petrauskiene. Ji aprodė savo istorinių lėlių kolekciją, papasakojo apie jų kūrybą, supažindino su pasaulio tautinių lėlių kolekcija, lietuvių tautinių bei žiemgalių lėlių ekspozicijomis, teatro lėlėmis. Pamatėme trumpą filmuką, kaip „Lėlių namų“ lėlės keliauja po visą pasaulį. Turėjome progą nuvykti ir į „Kalausių fabrikėlį“ esantį ant Švėtės upės kranto. O ten visi pasigaminome savo lėlytę ir su ja vykome į Žagarės pažintinį ozo taką. Ir nors trumpam, bet būtinai aplankėme ir savo akimis pamatėme Edmundo Vaičiulio puodų namą. Trečią stovyklos „BOOM“ dieną saulutei palydint išvykome toliau ieškoti pramogų į Pasvalį. Pirma mūsų stotelė – edukacinė programa „ŠVIESOS GRAFITI“ Pasvalio M. Katiliškio bibliotekoje. O ten dar mums nematyta, negirdėta šviesos tapyba – fantastiškai atrodantis ir užburiantis reginys. Ir pagaliau su didžiausiu nekantrumu nuvykome į Raubonių parką. Apžiūrėjome ten esančius gyvūnus, šokinėjome ant įvairiausių batutų, plaukiojome vandens dviračiais. Kitą dieną su dainomis ir puikia nuotaika išvykome į Šiaulių kino salę „Forum cinemas“. Žiūrėjome filmuką „Marmadukas“ , valgėme spragėsius, gėrėme limonadą. Toliau kelionę tęsėme Naisiuose. Aplankėme triušių salą, kurioje laisvai gyvena daugybė grynaveislių triušių. Turėjome progą pasisupti įvairiausiomis sūpynėmis, pasigrožėti Naisių gamta. Paskutinę dieną aptarėme stovyklos „BOOM“ veiklas, pasidalinome patirtais įspūdžiais, pasivaišinome vaisias, skanumynais, ledais ir atsisveikinome palinkėdami vieni kitiems gražios, šiltos ir kupinos įspūdžių vasaros. Spec. pedagogė K. Pociulytė - Špakienė ir socialinė pedagogė K. Averjanova

Į šią praktinę-tiriamąją veiklą susirinko draugiška ir smagi kompanija. Pirmiausia susipažinome ir susiplanavome savo veiklą. Po to pasirinkome įvairias Pakruojo rajono vietas, išsiaiškinome, kokie lankytini objektai ten yra, surinkome apie juos informaciją, suplanavome maršrutus ir padarėme plakatus. Vieną pasirinktą maršrutą išbandėme praktiškai – apkeliavome 10 kilometrų ratą nuo Petrašiūnų pro Pamūšį, Lašmenpamūšį, Balsius. Keliaudami apžiūrėjome Petrašiūnų siauruko stotį, Pamūšio Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, šalia esantį Lurdą, užsukome į Lašmenpamūšio dvarą, atsipūtėme Balsių etnografinėje sodyboje, per žoles nubridome į K. Binkio dvarą ir grįžome į Petrašiūnus. Nors kelionė buvo ilga, visai nepavargome, nes buvome puikios nuotaikos ir labai norėjome pamatyti tai, apie ką rinkome informaciją. Mokytoja Regina

6b klasės mokiniams vyko integruota dailės ir rusų kalbos pamoka, kurios metu mokiniai turėjo nupiešti gautus pasakos fragmentus. Prieš tai kartu su rusų kalbos mokytoja mokiniai išklausė ir išsivertė pasaką „Ivanas – valstiečio sūnus ir pabaisa“. Po to , suskirstę pasaką į atskirus epizodus, mokiniai piešė iliustracijas. Darbas buvo įdomus, bet nelengvas. Galutinį rezultatą matote nuotraukoje.   Rusų kalbos mokytoja Gintarė

Tris dienas 5, 6, 7 ir 8 klasių mokiniai domėjosi rusų liaudies amatais. Mokiniai susipažino su gzhel technika. Gzhelio kaimas ir jo apylinkės yra vienas iš tradicinių Rusijos keramikos gamybos centrų. Pagrindinė spalva, naudojama piešti šios rūšies dirbinius, mėlyna. Kita amatų rūšis – tapyba ant medžio. Khokhlomos tapyba atsirado XVII amžiuje (Nižnij Novgorodo sritis). Ji atliekamas juodai raudonai (o kartais ir žaliai, geltonai) auksiniame fone. Dar vienas įdomus rusų liaudies amatas – beresta. Tai įvairūs dirbiniai iš beržo žievės, kurie yra neatsiejama rusų kultūros paveldo ir istorijos dalis. Beržo žievė – tai išorinis auksinės spalvos beržo žievės sluoksnis. Tai stebėtinai plastiška ir aplinką tausojanti natūrali medžiaga, iš kurios galima pasigaminti įvairių daiktų. Dar mokiniai sužinojo, kad Nižnij Novgorodo srities Polokhov-Maidan kaimuose gaminami ryškiai nudažyti tarerushka žaislai – tai lizdinės lėlės, dar vadinamos matrioškomis. Vaikai pasijuto šių sričių amatininkais, bandė kurti savo raštus ar kopijavo jau pateiktus, spalvino įvairius dirbinius.   Rusų kalbos mokytoja Gintarė

Veiklos tikslas – pagaminti mokomąsias priemones (paruoštukus), skirtas mokinių lavinimui, ugdymui. Visas tris dienas mokiniai, remdamiesi pavyzdžiais, kūrybiškai ir kruopščiai gamino priemones, skirtas mokytis lietuvių kalbos ir matematikos. Specialioji pedagogė Kristina Pociulytė-Špakienė

Laikas negailestingai nusineša metus, bet palieka žmogaus paliktus darbus, gražius prisiminimus. Nors mažai  „Žemynos“ progimnazijoje  dirba mokytojų, kuriems vadovavo pirmasis direktorius, tačiau šios įspūdingos, įvairiapusės, darbščios asmenybės negalima pamiršti. Jo biografiją galima paskaityti enciklopedijoje ir vikipedijoje, todėl ir vadovausimės prisiminimais. Pirmiausia Direktorių prisimename kaip mokyklos Įkūrėją. Mokykla buvo ne tik darbo vieta, bet antrieji namai, gyvenimo būdas. Grįždavo namo tik valgyti ir miegoti. Gavęs raktus iš statybininkų 1982 m., rūpinosi įkūrimu, grožiu, tuometinėmis moderniomis technologijomis. Organizavo mokyklos aplinkos puoselėjimu - iš įvairių Lietuvos medelynų vežė medelius, mokiniai ir jų tėveliai liejo plyteles kiemui( tomis pačiomis vaikštome ir šiandien, tuomet pasodinti medžiai šlama), suko suolus, kabino lentas. Tokiai didelei mokyklai meistrų nebūtų užtekę, todėl pakruojiečiai suprato, kad reikia prisidėti. Niekas tada neskaičiavo laiko ar įdėto triūso. Įkvėpėjas buvo Direktorius, kuris visada buvo šalia - patarė, pamokė, pagyrė. Lėšų prašydavo iš rėmėjų. Jam nebuvo durų, kurios neatsidarytų, kas neparemtų besikuriančios mokyklos. „Kiekvieną dieną nueik vieną žingsnį, po metų pamatysi, kokį didelį kelią nuėjai, kiek padarei,“- tokiu devizu dėstė požiūrį į darbą. Todėl nemėgo tinginių, apsileidėlių. Antras svarbus momentas - Direktorius puoselėjo grožį. Pats turėjo nuostabų skonį - kabinetus rengė meniškais  portretais, kabino išdrožinėtus medinius stendus. Ką bepirko, ką berengė - šviestuvą ar sieną dažė - viskas turėjo būti skoninga. Buvo įrengti lingafoniniai kalbų, fizikos, geografijos kabinetai moderniai ir estetiškai. Tuomet lankėsi svečiai iš įvairių respublikos mokyklų, mokėsi, kaip standartinio projekto statinį parengti gražų, patrauklų. Direktorius mokytojams buvo kaip Tėvas. Dauguma mokytojų buvo jauni, ką tik baigę aukštąsias mokyklas, todėl visada paklausdavo, kaip sekasi šeimoje, kokios gyvenimo sąlygos. Ne vienam mokytojui kreipdamasis į rajono valdžią išrūpino butą, pagerino gyvenimo sąlygas. Apsilankęs pamokoje, vertindamas mokytojo darbą atsižvelgė į klasės valdymą,  tvarką ir drausmę. Mokėjo pabarti mokinius - tėviškai, kartais griežtai, bet pykčio nenešiojo, viską greit pamiršdavo. Jo kreipinį „vaikeliuk“ prisimena ir mokiniai, ir mokytojai. Visuose renginiuose dalyvavo, skatino užimti pirmąsias vietas sporto varžybose ar „Dainų dainelės“ konkurse. Niekas nuo Direktoriaus akies neliko nepastebėtas. Direktorius Jonas Klikūnas ilsisi Širvintų žemėje, bet Jo darbus prisimins Linkuvos ir Pakruojo žmonės, pasakos savo vaikams apie Mokytoją, kilniai atlikusį savo Pareigą - kurti, auklėti, gražiai gyventi.