Medžius ir žmogų jungia paslaptinga gija. Jų garbei žmonės rašo eilėraščius ir pasakojimus, kuriuose apmąsto žmogaus ir medžio ryšio paslaptis, rašo aforizmus.

Visų pasaulio kraštų etninės dailės kūriniuose galime pamatyti Pasaulio ir Gyvybės medžius. Lietuvoje Gyvybės medžiu tradiciškai buvo puošiamos kraičio skrynios, baldai, langinės. Siuvinėtais Gyvybės medį simbolizuojančiais ornamentais lietuvės moterys puošė prijuostes, skareles. Prieš Velykas įprasta pamerkti beržo, karklo ar kitokio augalo šaką ir ją, pasipuošusią žaliais lapeliais, dabinti margučiais ir kaspinėliais.

Gyvybės medžio simbolis ir kūryba, susijusi su medžiais, išliko iki mūsų dienų. Gyvybės ir Pasaulio medžiai – tai neišsenkantis šaltinis kūrybai ( https://www.luksosg.garliava.lm.lt/gmedis/index.htm).

„Kadaise didysis indų rašytojas, filosofas ir poetas Rabindranatas Tagorė paprašė medžio papasakoti apie Dievą ir medis, atsakydamas į poeto klausimą, pražydo“.

Pražydo Gyvybės medis ir mūsų moksleivių darbeliuose.

Išties, tereikia atidžiau apsidairyti aplinkui, įsiklausyti, ką medžiai bando pasakyti, ir ateities bei praeities pasaulio paslaptys gali būti atskleistos kiekvienam. Ne veltui sakoma, kad Gyvybės medis, aprašytas Pradžios knygoje, – pažinimo medis.

Pasak Rėjaus Brėdberio, medis – kažkas, ko jis negali… Jis suteikia gamtai spalvų, ištempia šešėlį, apibarsto žemę vaisiais. Arba tai tampa vaikiškų žaidimų sfera – ištisu dangišku pasauliu, kuriame galima laipioti, žaisti, kabintis rankomis… Puikus pastatas, nešantis maistą ir džiaugsmą, – štai koks yra medis. Tačiau visų pirma medžiai yra gyvybę teikiančio vėsaus oro šaltinis plaučiams ir švelnaus ošimo, kuris lepina ausis ir užliūliuoja naktį, kai guli sniego baltumo lovoje.

Tad, mielieji, maloniai kviečiame apsilankyti bibliotekoje, apžvelgti karpinių ekspoziciją, įsivaizduoti, pamatyti ir prisiminti tai, kas sužydėjo Jūsų sukurtuose gyvybės medžiuose.

Bibliotekininkė Asta Sutkienė