„Ponas Vizažinis” – trisdešimt penkerių metų beveik dviejų metrų ūgio gražuolis Vensanas Barto, buvusi Prancūzijos futbolo rinktinės žvaigždė, treniruoja La Rošelio paauglių komandą. Jis tikras autoritetas auklėtiniams, nors apskritai nemėgsta vaikų, tačiau sugeba suburti savo klube daug jaunų talentų.  Vieną dieną prieš savo valią jis priverstas pasirūpinti sesers sūnumi Leo, kurio niekada anksčiau nebuvo matęs. Vensano sūnėnas turi Aspergerio sindromą ir yra gabus šachmatininkas. Buvęs futbolininkas nežino, kaip su juo elgtis. Pradžia nelengva, nenumatytas susitikimas kupinas netikėtumų, bet, laikui bėgant, paaiškėja, kad Leo turi nuostabių niekad anksčiau nenaudotų įgūdžių, kurie leis jam pakeisti savo gyvenimą ir net paveikti Vensano sporto klubo likimą. Berniukui tai puiki proga įgyti pasitikėjimo ir atrasti, koks gražus gali būti pasaulis, o Vensanui – proga susimąstyti apie savo gyvenimą ir ateities planus.

„Štai ir mes” – Aharonas savo gyvenimą paskyrė sūnui Uriui. Jų kasdienybė kupina šilumos ir juoko, bet gerokai atitrūkusi nuo realaus pasaulio. Uris yra autistas, todėl kurį laiką toks gyvenimas teikia saugų ramybės uostą. Sulaukus pilnametystės, vaikinui ateina metas persikelti į specializuotą apgyvendinimo įstaigą. Žinodamas, kad sūnus nėra pasiruošęs atsisveikinti, tėvas nusprendžia apeiti institucijas ir su juo pabėgti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Aharono mintys sukasi tik apie Urį, bet ilgainiui paaiškėja, jog išsiskyrimas labiau baugina tėvą. Klasikine pasakojimo ramybe ir nuosaikiu humoro jausmu alsuojantis filmas atskleidžia tėvo ir sūnaus santykių dramatizmą ir neblėstančią viltį, originaliai perklausdamas žydų kultūroje ypač svarbų motinos vaidmenį.