Šeštokei Ali puikiai sekasi matematika, ji talentingai piešia, tačiau skaitymas – tikra kankynė. Kitiems lengvai įveikiamas tekstas Ali tampa didžiuliu išbandymu. Todėl daug geriau, kai tenka keliauti į direktorės kabinetą, nei garsiai skaityti visai klasei. Ali pakeitė jau septynias mokyklas, bet niekas lig šiol rimtai nesidomėjo mergaitės problema. O ir pati Ali puikiai išmoko išsisukinėti ir dangstytis užsispyrėlės kauke. Tačiau viskas pasikeičia, kai į mokyklą ateina naujas mokytojas – ponas Danielsas. Jis mato protingą, kūrybingą, gabią mergaitę, kurią tiesiog kamuoja disleksijos sutrikimas. Netrukus Ali gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir neįmanoma tampa įmanoma.
Unikalus žmogus: kitoks požiūris į autizmą
Autizmas nėra liga, tai kitokio žmogaus ypatybė – tokią filosofiją psichiatras Barry’is M. Prizant’as, padedamas žurnalisto Tom’o Fields’o-Meyer’io, pristato knygoje Unikalus žmogus: kitoks požiūris į autizmą. Autizmo sutrikimą turintys vaikai ir suaugusieji, kaip ir visi žmonės, pereina kelis raidos etapus, tik savaip, kiek kitaip nei dauguma. Norint jiems padėti, nereikia jų „taisyti“, o paprasčiausiai bandyti juos suprasti ir tik tada keisti save – savo įsitikinimus ir požiūrį.
Unikalus žmogus – tai gydytojo Barry’io M. Prizant’o gyvenimo darbas. Per 4 dešimtmečius jis padėjo tūkstančiams šeimų, kurioms teko susidurti su autizmu, ir kartu reikšmingai prisidėjo prie autizmą nagrinėjančių mokslinių tyrimų veiksmingumo. B. M. Prizant’o knygoje, kupinoje įdomių pavyzdžių iš jo kasdienio darbo, siekiama parodyti, kaip mylėti, suprasti ir palaikyti autizmo spektro sutrikimų turinčius žmones, kurie gyvena su mumis ar greta mūsų.
Kodėl taip mėgstu šokinėti. Vieno berniuko šauksmas autizmo tyloje
Šią knygą parašė autizmą turintis trylikametis Naokis Higashida, išmokęs naudotis priemone, kurią pats vadina abėcėlės lentele. Berniukas paaiškina kartais keistoką savo elgesį, pasakoja, kaip supranta gyvenimą, laiką, grožį, gamtą.
Perskaitę įsitikinsite, kokie empatiški ir jautrūs yra autizmą turintys žmonės, pamatysite, kokia laki jų vaizduotė ir koks subtilus humoro jausmas.
Knyga paneigia daugelį mitų apie autizmą. Įžangos autoriui Davidui Mitchellui ji tapo raktu pažinti ir suprasti savo sūnų. Kviesdama pažvelgti į pasaulį kitokiu žvilgsniu, knyga atveria akis ne tik šeimoms, auginančioms autizmą turinčius vaikus, bet ir visai visuomenei.
Ši knyga buvo tarytum siųsta iš aukščiau, nes ją parašė vaikas su ta pačia negalia ir lemtimi kaip ir mūsų sūnus. Per jos puslapius ir mūsų sūnus pagaliau prašneko apie tai, kas dedasi jo galvoje.
Davidas Mitchellas
Stebuklas
Štai ką aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai, kad niekas manęs nelaiko normaliu. Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, – aš pats. Beje, aš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau.
Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių. Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Nuo gimimo jo veidas buvo daug kartų operuotas. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos. Bet į penktąją klasę jis turės eiti tikroje mokykloje.
Ogastas žino, kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja – visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi į akis. Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas, drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas? Šią šiltą, išmintingą ir sąmojingą R. J. Palacio knygą skaitytojai dažnai pavadina stebuklu. Rašytojai ir Ogastui pavyko įrodyti – kai labai nori, gali pasiekti didelių pergalių. Net jei esi vaikas su kitokiu nei visų veidu.
Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis
Benjamin Alire Sáenz
Nuo 16 metų.
Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.
Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti.
„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.” –
Publishers Weekly
„PARAŠČIŲ VAIKAI“ Loreta Tamulaitienė
TIKROS ISTORIJOS APIE TUOS, KURIŲ NEREIKIA
Loreta Tamulaitienė – Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė, trijų suaugusių vaikų mama. Anksčiau dirbo lietuvių kalbos, etikos mokytoja. Ne kartą skelbė straipsnius švietimo, kultūros temomis Lietuvos dienraščiuose, yra laimėjusi įvairių kūrybinio rašymo konkursų, tačiau, kaip teigia autorė, būtent karantino metas suteikė tokią prabangą – parašyti istoriją, į kurią sudėta tai, ką jai teko patirti dirbant Šiaulių jaunimo mokykloje. Knygos „Paraščių vaikai“ autorei puikiai pavyko sukurti autentišką turinį apie jaunimo mokyklos vaikus, jų gyvenimą, taip pat ir mokyklos vadovės, mokytojų patirtį, bendraujant su vaikais, ir tėvais, kurių veiksmai dažnai netelpa į jokius įprasto elgesio rėmus.
Visas knygos istorijas jungia bendra erdvė – jaunimo mokykla, į kurią jie išstumiami – turbūt taip būtų tinkamiausia sakyti – dėl elgesio, mokymosi, socialinių ir šeiminių problemų. Kai kuriems vaikams tenka išgyventi tokių patirčių, kurios sunkiai būtų pakeliamos ir suaugusiam, gyvenimo patirties įgijusiam žmogui.
Šiaulių jaunimo mokykla, gyvavusi du dešimtmečius, bus uždaryta 2022-aisiais, o visų tokių įstaigų Lietuvoje turėtų nelikti iki 2025 m. Taigi ši knyga – lyg duoklė toms įstaigoms, kuriose užgimusios istorijos nukeliaus užmarštin. Šios istorijos – išties unikalios, nepakartojamos, gebančios skaitytoją permąstyti savo požiūrį į skaudžius, tarytum nustumtus į paraštę gyvenimo reiškinius. Kai kurios istorijos primena Vandos Juknaitės aprašytas dramatiškas patirtis.
„PELĖDŽIUKAS IR SAPNŲ MAŠINA” Marius Marcinkevičius, Lina Sasnauskaitė
Paukščių karalystėje sugedo sapnai. Dabar vietoje šviesių ir gražių sapnų kiekvieną naktį paukščiai sapnuodavo siaubingus košmarus.
Paukščių karalius erelis surinko visus savo pavaldinius ir nutarė su jais traukti į tolimą žygį, kad išsiaiškintų, kas gi nutiko sapnams. Bet kur dėti vaikus? Ir išeitis buvo rasta – jie atidarė paukščiukų stovyklą. Čia susirinko visi: ir pasipūtėlis poviukas, ir peštukai gaidžiai, saldžiabalsė lakštingala, greituolis stručiukas ir net pats karaliaus sūnus ereliukas. Bet visų įdomiausias paukštis buvo pelėdžiukas. Jis buvo kažkoks keistas, sėdėjo po lova, pasislėpęs nuo triukšmo ir šviesos, markstė savo dideles akis .ir atkartodavo visus žodžius.
Atslinko vakaras ir nenuoramos paukščiukai nutarė patys išsiaiškinti, kas nutiko jų sapnams. Jie slapčia išslinko į lauką ir patraukė į girią, bet atėjus nakčiai visa jų drąsa kaipmat išgaravo. Juos apėmė baimė ir neviltis ir tada atsiskleidė tokios pelėdžiuko savybės, kokių iš jo negalėjo tikėtis niekas…
Nors istorijoje tai neminima, pelėdžiukas turi autizmo spektro sutrikimą. Štai ką apie šią knygą sako psichologė Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė:
„Lietuvoje knygų lietuvių kalba apie autizmo spektro sutrikimą nėra labai daug, ypač grožinės literatūros ar juolab vaikams skirtos grožinės literatūros. „Pelėdžiukas ir sapnų mašina“ gali tapti pirmuoju žingsniu ne tik vaikų grožinėje literatūroje, pasakojant apie autizmo sutrikimą, bet ir šeimoje ar vaikų ugdymo įstaigoje užmezgant pokalbį apie autizmą…
Vaizdingai papasakotoje istorijoje apie miško gyventojus pagrindinis herojus Pelėdžiukas turi ne vieną autizmo spektro sutrikimui priskiriamą bruožą – akių kontakto vengimą, verbalinės ir socialinės komunikacijos sunkumų. Tačiau autizmo spektro sutrikimas todėl ir vadinamas „spektro“, kad jis pakankamai platus, o autistiški vaikai gali būti tokie pat kaip knygos herojus Pelėdžiukas, bet gali būti ir kaip Pelėdžiuko draugas Kolibris. Ši knyga yra puiki galimybė šeimoje ar ugdymo įstaigoje tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais pakalbėti ne tik apie autizmo spektro sutrikimą, bet apie visų mūsų skirtumus, sunkumus ir stiprybes.
Knygos „Mano didelis mažas Aš” aprašymas
Benediktas – Dauno sindromu sergantis penkiolikmetis, gyvenantis kartu su mama ir katinu Ponu Ūsu. Jam svarbiausios trys spalvos: geltona – puiki nuotaika, žalia – vidutiniška nuotaika, raudona – Benediktas piktas. Jo gyvenime netrūksta suvaržymų, nes jis KITOKS. Vieną mokyklinio karnavalo vakarą Benediktas iškeliauja namo vienas. Netikėtai jis sutinka asmeninių problemų kamuojamą Oskarą. Taip prasideda nuotykių ir atradimų kupina judviejų kelionė, kurios metu gimsta draugystė, suartinanti du, rodos, visiškai skirtingus vaikinų gyvenimus.
„Ši knyga tau pateiks keletą nelabai patogių klausimų. Galbūt privers nusišypsoti. Arba gūžtelėti pečiais. O gal tiesiog primins, kad tam tikri dalykai gyvenime turėtų vykti visiškai kitaip. Pokyčiai neįvyks už uždarytų durų, tyliai šnabždant burtažodžius. Jie turi vykti dabar, šiuo metu, miesto gatvėse, viešajame transporte, mokyklose, net tavo namų laiptinėje arba automobilio stovėjimo aikštelėje. Tad išmesk stereotipus į šiukšliadėžes štai ten, kartu su pernykščiu sniegu.” Autorė Laura Varslauskaitė
„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – daugybe apdovanojimų įvertintas britų autoriaus Mark Haddon romanas, priverčiantis į „normalų“ pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Kristoferis gali išvardinti visas pasaulio šalis bei jų sostines. Jis nesudvejojęs išbers visus pirminius skaičius iki pat 7057. Jis myli gyvūnus, tačiau negali perprasti žmonių emocijų. Dar jis bijo naujų vietų, svetimų žmonių, negali pakęsti kai jį liečia ir labai nemėgsta geltonos spalvos.
Nors ir apdovanotas nepaprasta logika bei atidumu detalėmis, penkiolikmečiui Kristoferiui kasdieninis bendravimas ir jo taisyklės turi mažai prasmės. Jis gyvena pagal savo kišenėje nešiojamus modelius, schemas ir skaičius. Kristoferis serga Aspergerio sindromu ir pasaulis jam atrodo visai kitaip, nei daugeliui „normalių“ žmonių.
Vieną dieną pagrindinis veikėjas aptinka žiauriai nužudytą šunį. Detektyvus ir gyvūnus mėgstantis berniukas nusprendžia išsiaiškinti, kas gi jam nutiko ir ši kelionė nuves ne tik nusikaltimo pėdsakais, bet ir savęs pažinimo link. Kristoferis turės perlipti per save ir daryti tokius dalykus, nuo kurių jį krečia šiurpas: eiti į svetimas bauginančias vietas bei kalbėti su žmonėmis. Pamažu berniukas sužinos vis daugiau dalykų apie jį supantį pasaulį, savo šeimą ir gyvenimą.
Mark Haddon romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ yra parašytas pirmu asmeniu ir primena dienoraščio žanrą, lyg tekstą būtų kūręs pats Kristoferis: su daug skaičių, uždavinių ir unikalių minčių. Knyga yra ir linksma, ir liūdna, ir skaudi, ir pamokanti – rekomenduojama tiek jaunimui, tiek suaugusiems skaitytojams. Romanas – unikali proga pažvelgti į pasaulį „kitokio“ žmogaus akimis bei atkreipti dėmesį į mūsų visuomenės skaudulius ir iškreiptą požiūrį į normalumą.
Knyga „Mano mažasis genijus“ – tai autistišką vaiką auginančios mamos pasakojimas apie ilgą, pasiryžimo ir ištvermės reikalaujantį kelią, kurį teko nueiti, kad jos sūnus Džeikas paneigtų liūdnas gydytojų prognozes ir pranoktų didžiausius aplinkinių lūkesčius.
„Jis gali padaryti ką tik nori.“ Štai ką pasakė Džeiko fizikos profesorius dr. Rosas, kai „The Indianapolis Star“ žurnalistas paklausė, ką, anot jo, Džeikas darys su savo sugebėjimais. Skaitant šiuos žodžius, kūnu perbėgo šiurpulys. Tai štai kaip toli mes nuėjome – nuo mokyklos specialiųjų poreikių vaikams mokytojų, kurie nemanė, kad Džeikobas kada nors išmoks skaityti, iki universiteto fizikos profesoriaus, kuris mato neribotą mano sūnaus potencialą. Noriu, jog Džeiko mokytojai nustatinėtų jam tik tokias ribas. Dar svarbiau yra ribos, kurias mes nusistatome sau.
Parašiau šią knygą, nes tikiu, jog Džeiko istorija yra simbolinė visų vaikų istorija. Nors jo gebėjimai yra unikalūs, pasakojimas apie jį pabrėžia galimybę, kurią turime visi, – realizuoti tai, ką savyje turime nepaprasto, o tada galbūt netgi paaiškės, jog genijai nėra tokie reti. Neteigiu, kad kiekvienas autistiškas vaikas yra vunderkindas ar kad kiekvienas sveikas vaikas toks yra. Tačiau jei pakurstysite vidinę vaiko ugnelę, ji visada nurodys kelią į daug didesnes aukštumas, nei jūs kada galėjote įsivaizduoti.
Sudėtinga pasitikėti vaiku, kad jis turėtų galimybę rasti savo kelią, ypač kai ugdymo profesionalai kiekvieną dieną kalba, jog vaikai turi tilpti į griežtas lentynėles. Norime vaikams suteikti geriausias galimybes, kokias tik galime, todėl dažnai darome meškos paslaugą, kai stengiamės juos stumti „teisinga“ kryptimi. Savo vaiko potraukių skatinimas, o ne jų nukreipimas kita linkme, ypač kai tie gebėjimai neatitinka būsimos sėkmės kriterijų, gali atrodyti it šuolis nuo uolos. Bent jau man tikrai taip atrodė. Tačiau tas rizikingas, kupinas tikėjimo žingsnis yra būtinas, jei jūsų vaikai ketina skraidyti.
Jei vaikas, kuris niekada neturėjo kalbėti ar skaityti, gali pakilti į tokias neįtikėtinas aukštumas, įsivaizduokite, ką gali pasiekti vaikai, kuriems nereikia įveikti tokių kliūčių. Ir kiek aukštai jie gali kilti, jei juos paskatintume išskleisti savo sparnus, – toliau už bet kokio horizonto, toliau nei siekia didžiausi mūsų lūkesčiai. Dalindamasi šiuo pasakojimu, viliuosi, jog taip ir bus.
„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – daugybe apdovanojimų įvertintas britų autoriaus Mark Haddon romanas, priverčiantis į „normalų“ pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Kristoferis gali išvardinti visas pasaulio šalis bei jų sostines. Jis nesudvejojęs išbers visus pirminius skaičius iki pat 7057. Jis myli gyvūnus, tačiau negali perprasti žmonių emocijų. Dar jis bijo naujų vietų, svetimų žmonių, negali pakęsti kai jį liečia ir labai nemėgsta geltonos spalvos.
Nors ir apdovanotas nepaprasta logika bei atidumu detalėmis, penkiolikmečiui Kristoferiui kasdieninis bendravimas ir jo taisyklės turi mažai prasmės. Jis gyvena pagal savo kišenėje nešiojamus modelius, schemas ir skaičius. Kristoferis serga Aspergerio sindromu ir pasaulis jam atrodo visai kitaip, nei daugeliui „normalių“ žmonių.
Vieną dieną pagrindinis veikėjas aptinka žiauriai nužudytą šunį. Detektyvus ir gyvūnus mėgstantis berniukas nusprendžia išsiaiškinti, kas gi jam nutiko ir ši kelionė nuves ne tik nusikaltimo pėdsakais, bet ir savęs pažinimo link. Kristoferis turės perlipti per save ir daryti tokius dalykus, nuo kurių jį krečia šiurpas: eiti į svetimas bauginančias vietas bei kalbėti su žmonėmis. Pamažu berniukas sužinos vis daugiau dalykų apie jį supantį pasaulį, savo šeimą ir gyvenimą.
Mark Haddon romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ yra parašytas pirmu asmeniu ir primena dienoraščio žanrą, lyg tekstą būtų kūręs pats Kristoferis: su daug skaičių, uždavinių ir unikalių minčių. Knyga yra ir linksma, ir liūdna, ir skaudi, ir pamokanti – rekomenduojama tiek jaunimui, tiek suaugusiems skaitytojams. Romanas – unikali proga pažvelgti į pasaulį „kitokio“ žmogaus akimis bei atkreipti dėmesį į mūsų visuomenės skaudulius ir iškreiptą požiūrį į normalumą.
Knygos „Mano didelis mažas Aš” aprašymas
Benediktas – Dauno sindromu sergantis penkiolikmetis, gyvenantis kartu su mama ir katinu Ponu Ūsu. Jam svarbiausios trys spalvos: geltona – puiki nuotaika, žalia – vidutiniška nuotaika, raudona – Benediktas piktas. Jo gyvenime netrūksta suvaržymų, nes jis KITOKS. Vieną mokyklinio karnavalo vakarą Benediktas iškeliauja namo vienas. Netikėtai jis sutinka asmeninių problemų kamuojamą Oskarą. Taip prasideda nuotykių ir atradimų kupina judviejų kelionė, kurios metu gimsta draugystė, suartinanti du, rodos, visiškai skirtingus vaikinų gyvenimus.
„Ši knyga tau pateiks keletą nelabai patogių klausimų. Galbūt privers nusišypsoti. Arba gūžtelėti pečiais. O gal tiesiog primins, kad tam tikri dalykai gyvenime turėtų vykti visiškai kitaip. Pokyčiai neįvyks už uždarytų durų, tyliai šnabždant burtažodžius. Jie turi vykti dabar, šiuo metu, miesto gatvėse, viešajame transporte, mokyklose, net tavo namų laiptinėje arba automobilio stovėjimo aikštelėje. Tad išmesk stereotipus į šiukšliadėžes štai ten, kartu su pernykščiu sniegu.”
Autorė Laura Varslauskaitė
Šešiametė Šeila nekalbėjo, neverkė, o jos akys buvo kupinos neapykantos. Motinos palikta greitkelio pakelėje, koneveikiama alkoholiko tėvo, Šeila patenka į beviltiškai protiškai atsilikusiųjų klasę po to, kai panaudoja smurtą prieš kitą vaiką.
Visi tvirtino, jog Šeila — amžiams prarastas vaikas. Visi, išskyrus mokytoją Tori Heiden.
Tori dėjo visas pastangas, kad prasiskverbtų į Šeilos sielą, kad grąžintų užguitą vaiką iš slapto košmaro atgal į gyvenimą, nes po autistams būdingu įniršiu Tori pastebėjo genialumo kibirkštį. Kartu jos leidžiasi į nuostabią kelionę, kurioje vaikui atsiskleidžia pasaulis, kupinas meilės, kelionę, kurią padeda atlaikyti jaunos mokytojos įkvepianti drąsa ir atsidavimas.
